Sapnas – tai jutimai, neturintys pagrindo fiziniame pasaulyje. T. y. jie yra generuojami žmogaus
sąmone, o ne atsirandantys dėl sensorinių sistemų kontakto su realiu pasauliu.
Galima išskirti kelis sapno aspektus:
Vizualinis –
vaizdiniai;
Audialinis – garsai,
kalba;
Kinestetinis –
skonis, lytėjimas, uoslė, pojūčiai, susiję su vestibuliariniu aparatu, skausmas;
Kognityvinis –
mintys, intuityvūs suvokimai apie įvykius;
Emocinis –
emocijos, jausmai.
Tai, ką mes
sapnuojame, nevyksta iš tikrųjų. Sapno personažai nėra tirki. Informacija,
pateikiama per vizualinį, audialinį ir kinestetinį kanalus yra kažkas panašaus
į kompleksinę haliucinaciją. Tačiau mūsų mintys ir emocijos, atsirandančios dėl
tos informacijos suvokimo, yra tikros. T. y. sapne mes reaguojame į aplinką lyg
iš tikrųjų būtume joje. Tik sapne nesame tokie protingi, kaip tikrame
pasaulyje, turbūt todėl, kad yra užslopintos tam tikros smegenų dalys.
Analizuodami
situaciją sapne, mes pripaišome sapno veikėjams tam tikrus ketinimus, bruožus
ir t. t. Tačiau tai yra tik mūsų spekuliacijos. Jei realiame pasaulyje veikėjai
iš tikrųjų turi ketinimų ar bruožų, sapne jie jų neturi, nes tai tik vaizdinys
su garsu. Pvz., mes pamatome atvirai apsirengusią merginą, einančią į šiaurę X
gatve ir galvojame, kad tai prostitutė, einanti į Akropolį. Bet mes iš tikrųjų negalime
žinoti, kas ji ir kur eina! Ne tik todėl, kad ji gali eiti dar daug kur ir būti
daug kas, o dėl susilpnėjusio kritiškumo mes apie tai net nesusimąstome, bet ir
todėl, kad tai tik paveiksliukas. Visi mūsų teiginiai apie sapno įvykius yra
tik išvedžiojimai, dažnai visiškai nepagrįsti ir klaidingi, nes atsiranda miego
metu, kai protas yra labai primityvus. Labai krenta į akis žmonių įsitikinimas
informacijos teisingumu, pasakojant savo sapnus. Turbūt su tokiu pat
įsitikimimu mes suvokiame ir realų pasaulį.
Turbūt visi
prisimena tą sapno „žinojimą", kai mes kažką apie sapną žinome, nors logiškai
mąstant taip būti negali. Pvz. pavadiname savo draugu R. kokį nors visiškai
kitaip atrodantį žmogų, tačiau mūsų įsitikinimas tuo, kad tai yra būtent R. yra
labai stiprus. Mes tiesiog žinome tai ir viskas. Taip mąstydami mes dažnausiai
prieiname prie išvados, kad visi penki sapno aspektai vekia vieningai. Mūsų
protas vienodai kūria ir sapno aplinką, ir mūsų asmenybę joje.
Tačiau tokios
išvados yra nepagrįstos. Taip tiesiog atrodo, nes mes negalime įsivaizduoti,
kad įmanoma būti ant tiek durnu, kad supainioti R. su kitu žmogumi. Juk mes puikiai
žinome, kaip jis atrodo.
Stebėdama save
priėjau išvados, kad tokie „žinojimai" yra paprasčiausiai klaidos,
atsirandančios iš kvailumo, o asmenybė sapne yra ne toks pat fantomas, kaip ir
vaizdiniai, o tikras aš, tik su menkesniais kognityviniai sugebėjimais.
Labai
pavyzdingas yra FILD technikos panaudojimas. Jos esmė tame, kad atsibudus naktį
pradėti lengvai daužyti pirštais į lovą. Bedaužant dažniausiai užmiegi, tačiau toliau
sapnuoji, kad esi savo lovoje ir daužai pirštais į ją. Labai stebina "sapno sąmonės"
bukumas - kaip galima nesuprasti, kad jau užmigai? Lyg koks 3 metų vaikas, nepastebėjus pokyčių, nuspręsti, kad tau nieko neišėjo, atsikelt iš lovos ir nueit į visiškai
modifikuotą virtuvę, kurioje prie stalo sėdi Abrahamas Linkolnas, vis dar
galvojant, kad technika tau neišėjo? Tas galvojimas iš esmės įrodo sąmonės
tęstinumą. Nors aš nesu sąmoninga sapne, nes nesuprantu kad esu jame, vistiek
mąstau taip pat, kaip ir prieš užmiegant. Paskui niekaip negalėjau pripratinti
savęs daryti realybės patikrinimą, nes jau patekusi į sapna nežinojau, kada
reikia ta patikrinimą daryti... Bijojau pajudėt, kad neišvaryti mieguistumo,
nors iš tikrųjų jau miegojau. Tada sugalvojau tik užsispausti nosį, kad
nesikelti ir neieškoti kitokių ženklų. Tik tada pagaliau prisitaikiau prie
technikos.
Beje, mano
dažniausias jausmas po SS – tai nuostaba savo bukumu sapne. Kaip galima buvo
nesuprasti tokių elementarių dalykų?... Taip pat žmonės buna gana kvaili jei
juos pažadinti vidury nakties. Gali šnekėti nesąmonės ir elgtis juokingai.
Ir kap dėl
paties SS fenomeno? Nejaugi įgaunant sąmonigumą sapne pas mus staiga atsiranda
sąmonė, o prieš tai mes tiesiog sapnavome, kad mąstome, o iš tikrųjų nemąstme?
Ne logiškiau galvoti, kad ji visada ten buvo, tik nepakankamai kritiška?
Taigi, sapne esame tie patys žmonės, kuriais būname ir dieną. Todėl iš esmės esame atsakingi ir už savo veiksmus sapnuose. Sapne elgiames taip, kaip galėtume pasielgti realybėje. Tačiau reikia prisminti, kad miego metu esame daug kvailesni (manau, kažkur dvigubai) ir lengviau atskleidžiame savo giluminius norus, motyvus, moralę ir t. t.
Pabandykite įdėmiau išanalizuoti savo sapnus ir savo išvadas apie juos. Manau tada tikrai
įsitikinsite, kad viskas yra atvirkščiai, nei mąstėte iki šiol.