Neparadoksalus paradoksas

Nemažai žmonių vadina sąmoningus sapnus paradoksaliu reiškiniu. Ir net kai Stephen LaBerge atliko eksperimentą, kuris iš esmės įrodo sąmoningų sapnų egzistavimą, daug kas suabejojo. Atseit, kaip galima vienu metu ir miegoti, ir suvokti aplinką? Miegas – nesąmoninga būsena, kurioje mes nieko nesuprantame ir tik matome vaizdinius.

Tačiau sąmonė – sudėtingas reiškinys. Joje nėra tik „on" ir „off", bet visas spektras įvairių būsenų, besiskiriančių pagal kiekybę (stiprumą, aktyvumą) ir kokybę (suvokimo ypatumus). Sapnuodami mes turime ir atmintį, ir dėmesį, kas reiškia, kad mūsų būsena yra labiau artima būdravimo būsenai, nei komai.

Jei sąmonė turi gradacijas ir spektrą, tai kodėl neįmanomi tam tikri skirtumai organizmui esant toje pačioje būklėje, juolab jei tie skirtumai nėra labai jau ryškūs? Kodėl miegantis žmogus negali patirti tam tikrų sąmonės būsenos variacijų?

Būdravimo būsenoje mūsų sąmonė nuolat keičiasi. Pamačius rimtą pavojų sumažėja regos laukas, garsų suvokimas, keičiasi mąstymas, elgesys, atmintis. Susidurus su didelę sėkme patiriami keisti vestibiuliniai pojūčiai, paryškėja spalvos, pagerėja kognityviniai gebėjimai ir kt. Šios dvi būsenos kažkuo panašios ir kažkuo skiriasi. Kaip ir sąmoningo ir nesąmoningo sapno sąmonės yra kažkuo panašios, ir kažkuo skirtingos. Jei sąmonė turi spektrą, tada ir sąmoningas sapnavimas nėra toks jau neįtikėtinas reiškinys. Bet jei žiūrėti į samonę kaip į atskirų būsenų rinkinį, tada sąmoningas sapnavimas yra paradoksas (arba, kaip siūlo Hobsonas, dar viena, atskira sąmonės būsena).

Nenuostabu, kad sąmoningas sapnavimas yra viena iš sričių, kuri žada labai daug sąmonės tyrimams. Sąmoningas sapnavimas kartu su neuropsichologija leidžia atlikti nepaprastai daug eksperimentų, paaiškinančių sapnavimo mechanizmus bei apskritai sąmonės veikimą.

Hobsonas: kodėl mes būname buki

Ponas Hobsonas, miego genijus, pasiūlė įdomią teoriją. Tai yra savotiška dvejų sąmonių teorija. Savo darbe REM sleep and dreaming: towards the theory of protoconsciousnessjis siūlo skirti pirminę ir antrinę sąmonę. Pirminė sąmonė – tai primityvus reagavimas į aplinką, be savirefleksijos ir loginio, abstraktaus mąstymo. Joje yra emocijos, suvokimas, organizmas gyvena ir reaguoja į aplinką. Tuo tarpu antrinė sąmonė – tai sąmonė, turinti savirefleksiją bei sugebanti mąstyti logiškai ir abstrakčiai. Antrinė sąmonė – tai smegenų žievės funkcija. Vienas sadistas-mokslininkas išpjovė velniop šuns žievė. Ir ką jus manot? Tas šuo dar pragyveno daugiau nei metus, vaikščiojo ir valgė. Be pusės smegenų.

Miego metu tam tikros smegenų zonos deaktyvuojasi, dėl to mūsų sąmonė pasidaro labiau panaši į antrinę, nei pirminę sąmonę. Taigi pirminė sąmonė – tai būdravimo sąmonė. Antrinė sąmonė – tai sapno sąmonė.

Sapne mes mąstome blogai, esame savotiški automatai. Tačiau kai suprantame, kad sapnuojame, sąmoningumas žymiai sustiprėja. EEG parodys, kad padidejo kaktos skilties aktyvacija. Kai mes esame būdravimo būsenoje, ši dalis būna stipriai aktyvuota. Kai sapnuojame, ji vos veikia. O sąmoningo sapno metu aktyvacija yra ne tokia stipri, kaip būdravimo būsenoje, bet žymiai stipresnė, nei paprasto sapno metu.

Dėl to Hobsonas padarė išvadą, kad sąmoningas sapnas – tai tarpinė būsena tarp miego ir būdravimo. Nežinau kaip dėl kitų dalykų, bet kalbant apie smegenų aktyvumą ir kognityvinius sugebėjimus tai tikrai greičiausiai tarpinė būsena.

Pirminė sąmonė pamažu perauga į antrinę. Gyvūnai gali turėti tam tikrų antrinės sąmonės elementų, tačiau ji nebus tokia stipri ir išsivysčiusi, kaip pas žmogų.

Sapno vaizdiniai atsiranda dėl PGO bangų, kylančių iš smegenų kamieno, gumburo ir smegenų žievės dalies, atsakingos už vaizdinės informacijos apdorojimą. Smegenų žievė tuos signalus įprasmina ir padaro iš jų visą pasakojimą, nors ir painų.

Reikia dar paminėti, jog sąmoningumas sapne visai nėra susijęs su sąmone psichologine prasme – t. y. su buvimu dėmesingu. Dėmesys (kaip ir emocijos) yra ir nesąmoningame sapne, sąmoningame sapne atsiranda būtent gebėjimas mąstyti, analizuoti, suprasti save ir aplinką, veikti valingai. Dėmesys gi priklauso pirminei sąmonei.

Kaktos skilties aktyvacija ir sąmoningumas

Kaktos skiltis (frontal lobe) ir yra ta smegenų žievės dalis, kur mes galime matyti skirtumus tarp paprasto REM miego ir sąmoningo sapno. Jos aktyvacija sąmoningo sapno metu yra stipresnė, nei paprasto sapno, tačiau ne tokia stipri, kaip būdravimo būsenoje.

Su sąmoningumu sapne susiję ir kiti koreliatai – kaktos ir pakaušio skilties ryšys bei kitų smegenų žievės dalių aktyvaciją – pagrinde tų, kurie skiria žmogų nuo beždžionių. Tačiau šį kartą sustosime tik ties kaktos skiltimi.

Labiausiai su sąmoningu sapnavimu susijusi dorsolateralinė kaktos skilties dalis. Pirmiausia ši skilties dalis yra susijusi su trumpalaike atmintimi. Skirtingai nei ilgalaikė atmintis, ji saugo informaciją tik ribotą laiką. Tačiau trumpalaikė atmintis reikalinga ir tam, kad mes galėtume orientuotis aplinkoje. Žmogus su bloga trumpalaike atmintimi elgiasi reaguodamas į aplinką, o ne besivadovaudamas savo vidiniais planais ir motyvais. Jis paprasčiausiai neprisimena, kur ėjo ir ko norėjo.

Nieko neprimena? Sapnuodami, mes elgiames labai panašiai – mes klaidžiojame, nekreipiame dėmesio į tai, jog ką tik buvome visiškai kitoje vietoje ir viskas stipriai pasikeitė. Siužetas stipriai įtraukia mus – mes elgiames taip, kaip mums liepia sapno aplinkybės. Kadangi neprisimename kur esame ir kas ką tik vyko, keisti dalykai visiškai tokie neatrodo. Ypatingai kenčia atmintis, susijusi su savo veiksmų prisiminimu. Sunkiausiai prisimenama ką veikė pats žmogus.

Antra – dorsolateralinė kaktos skilties dalis yra susijusi su savimone. Žmonės su šios smegenų dalies traumomis turi savimonės sutrikimų – jie negali prisiminti kokių nors įvykių, vykusių su jais, nors gali pasakyti, kur dirba ir kuo jie vardu. Tai gali būti susiję ir su sapnavimu, nes sapnuodamas žmogus visai nekreipia dėmesio į tai, jog šiaip yra paprastas žmogus, o sapne kažkodėl žudo raganas. Todėl jam ir nekyla klausimų apie tai, kodėl jis atsirado keistoje vietoje. Kartu su trumpalaikės atminties susilpnėjimu jis negali atkurti įvykių sekos, dėl ko priima visus absurdiškumus.

Be abejo, yra ir kitų sapno sąmonės silpnumų, kurie lemia iracionalų elgesį sapne. Sąmoninogo sapno metu smegenų žievė aktyvuojasi, todėl mąstymas tampa žymiai nuoseklesnis.

DLPC traumų pasekmė - disekzekucijos sindromas, apie kurį galima perskaityti wiki: http://en.wikipedia.org/wiki/Dysexecutive_syndrome

Kas toliau?

Sapnai kaip tiriamas reiškinys turi vieną minusą – jie yra subjektyvūs ir nėra (bent jau kolkas) galimybės įlisti į žmogaus galvą ir objektyviai įvertinti kas su juo vyko. Tai, ką pats žmogus sako apie savo patirtį nebūtinai yra tiesa – sapno metu jo protas veikia gana blogai, todėl gali atsirasti įvairių netikslumu. Be to ir pats sapno perpasakojimas yra iš dalies jo iškraipymas.

Tačiau subjektyvią patirtį sujungus su objektyviais reiškiniais – neuroniniais koreliatais – įmanoma patikrinti įvairius kitu būdu nepatikrinamus dalykus ir padaryti žinias labiau patikimas.