Pradėjo mane kankinti košmarai. Aišku kiekvienam skirtingi sapnai būna košmarai. Man košmaras ne besivijantis manjakas, o apakimas. Dar labai bijau laiptų ir liftų, bet apakimas žymiai šlykštesnis dalykas. Nematai, kur eini. Ne tai, kad visai nematai, bet dalinai, lyg tavo regėjimas stipriai sugestų, lyg būtum prietemoje arba žiūrėtum į ryškią šviesą. Sapnavau tuos košmarus kai buvau maža, paskui buvo periodas, kai nemačiau šitos šlykštynės, o dabar...

Dabar kiekvieną sup***ą naktį sapnuoju, kad apanku. Sapne kažką veikiu, šneku, vaikštau ir nieko beveik nematau. Dieną ėjau kažkur ir pastebėjau, jog panašų apakimo jausmą man sukelia saulė. Paskutinėm dienom oras labai saulėtas, ištisą dieną būna giedra, ir pavasario saulė labai ryški. Tačiau... kodėl nuolat tai sapnuoti? Nei mane erzina ta saulė, nei aš apie ją labai daug mąstau...

Taip gulėjau ryte lovoje ir galvojau, kodėl. Saulė ir brolis prižadino mane septintą ryto, miegojau labai blogai, užmigau vėlai. Tikėjausi užmigti dar, varčiausi, varčiausi, ir staiga man į veidą pradėjo spygint stipri šviesa. Atsimerkiau - nuo balkono sienos atsispindėjo saulė, ir gulint ant dešinio šono ji pataiko tiesiai į veidą. Užsimerkiau vėl - saulė tiek stipri, kad skauda net užmerktas akis. Bet jei kiek pasisukti, gausis grynai tas, ką sapnuoju - apakimas.

Mėgstu miegoti ilgai. Reikia dvylikos valandų, kad išsimiegočiau. Gal todėl ir neatsibudinėjau, kai man į veidą spygino saulė. O apakimą sapnavau rytais - būtent rytais būna tie ilgi sapnai su daug veiksmo, per kuriuos ir būnu apakus.

Su pavasario pradžia.

P. S. Reikia užuolaidų.