Neparadoksalus paradoksas
Nemažai žmonių
vadina sąmoningus sapnus paradoksaliu reiškiniu. Ir net kai Stephen LaBerge
atliko eksperimentą, kuris iš esmės įrodo sąmoningų sapnų egzistavimą, daug kas
suabejojo. Atseit, kaip galima vienu metu ir miegoti, ir suvokti aplinką?
Miegas – nesąmoninga būsena, kurioje mes nieko nesuprantame ir tik matome
vaizdinius.
Tačiau sąmonė –
sudėtingas reiškinys. Joje nėra tik „on" ir „off", bet visas spektras įvairių
būsenų, besiskiriančių pagal kiekybę (stiprumą, aktyvumą) ir kokybę (suvokimo
ypatumus). Sapnuodami mes turime ir atmintį, ir dėmesį, kas reiškia, kad mūsų
būsena yra labiau artima būdravimo būsenai, nei komai.
Jei sąmonė turi
gradacijas ir spektrą, tai kodėl neįmanomi tam tikri skirtumai organizmui esant
toje pačioje būklėje, juolab jei tie skirtumai nėra labai jau ryškūs? Kodėl
miegantis žmogus negali patirti tam tikrų sąmonės būsenos variacijų?
Būdravimo
būsenoje mūsų sąmonė nuolat keičiasi. Pamačius rimtą pavojų sumažėja regos
laukas, garsų suvokimas, keičiasi mąstymas, elgesys, atmintis. Susidurus su
didelę sėkme patiriami keisti vestibiuliniai pojūčiai, paryškėja spalvos,
pagerėja kognityviniai gebėjimai ir kt. Šios dvi būsenos kažkuo panašios ir
kažkuo skiriasi. Kaip ir sąmoningo ir nesąmoningo sapno sąmonės yra kažkuo
panašios, ir kažkuo skirtingos. Jei sąmonė turi spektrą, tada ir sąmoningas
sapnavimas nėra toks jau neįtikėtinas reiškinys. Bet jei žiūrėti į samonę kaip
į atskirų būsenų rinkinį, tada sąmoningas sapnavimas yra paradoksas (arba, kaip
siūlo Hobsonas, dar viena, atskira sąmonės būsena).
Nenuostabu, kad
sąmoningas sapnavimas yra viena iš sričių, kuri žada labai daug sąmonės
tyrimams. Sąmoningas sapnavimas kartu su neuropsichologija leidžia atlikti
nepaprastai daug eksperimentų, paaiškinančių sapnavimo mechanizmus bei
apskritai sąmonės veikimą.
Hobsonas: kodėl mes būname buki
Ponas Hobsonas,
miego genijus, pasiūlė įdomią teoriją. Tai yra savotiška dvejų sąmonių teorija.
Savo darbe REM sleep and dreaming:
towards the theory of protoconsciousness jis siūlo skirti pirminę ir
antrinę sąmonę. Pirminė sąmonė – tai primityvus reagavimas į aplinką, be
savirefleksijos ir loginio, abstraktaus mąstymo. Joje yra emocijos, suvokimas,
organizmas gyvena ir reaguoja į aplinką. Tuo tarpu antrinė sąmonė – tai sąmonė,
turinti savirefleksiją bei sugebanti mąstyti logiškai ir abstrakčiai. Antrinė
sąmonė – tai smegenų žievės funkcija. Vienas sadistas-mokslininkas išpjovė
velniop šuns žievė. Ir ką jus manot? Tas šuo dar pragyveno daugiau nei metus,
vaikščiojo ir valgė. Be pusės smegenų.
Miego metu tam
tikros smegenų zonos deaktyvuojasi, dėl to mūsų sąmonė pasidaro labiau panaši į
antrinę, nei pirminę sąmonę. Taigi pirminė sąmonė – tai būdravimo sąmonė.
Antrinė sąmonė – tai sapno sąmonė.
Sapne mes mąstome
blogai, esame savotiški automatai. Tačiau kai suprantame, kad sapnuojame,
sąmoningumas žymiai sustiprėja. EEG parodys, kad padidejo kaktos skilties
aktyvacija. Kai mes esame būdravimo būsenoje, ši dalis būna stipriai aktyvuota.
Kai sapnuojame, ji vos veikia. O sąmoningo sapno metu aktyvacija yra ne tokia
stipri, kaip būdravimo būsenoje, bet žymiai stipresnė, nei paprasto sapno metu.
Dėl to Hobsonas padarė
išvadą, kad sąmoningas sapnas – tai tarpinė būsena tarp miego ir būdravimo.
Nežinau kaip dėl kitų dalykų, bet kalbant apie smegenų aktyvumą ir
kognityvinius sugebėjimus tai tikrai greičiausiai tarpinė būsena.
Pirminė sąmonė pamažu
perauga į antrinę. Gyvūnai gali turėti tam tikrų antrinės sąmonės elementų,
tačiau ji nebus tokia stipri ir išsivysčiusi, kaip pas žmogų.
Sapno vaizdiniai
atsiranda dėl PGO bangų, kylančių iš smegenų kamieno, gumburo ir smegenų žievės
dalies, atsakingos už vaizdinės informacijos apdorojimą. Smegenų žievė tuos
signalus įprasmina ir padaro iš jų visą pasakojimą, nors ir painų.
Reikia dar
paminėti, jog sąmoningumas sapne visai nėra susijęs su sąmone psichologine
prasme – t. y. su buvimu dėmesingu. Dėmesys (kaip ir emocijos) yra ir
nesąmoningame sapne, sąmoningame sapne atsiranda būtent gebėjimas mąstyti,
analizuoti, suprasti save ir aplinką, veikti valingai. Dėmesys gi priklauso
pirminei sąmonei.
Kaktos skilties aktyvacija ir sąmoningumas
Kaktos skiltis (frontal lobe) ir yra ta smegenų žievės
dalis, kur mes galime matyti skirtumus tarp paprasto REM miego ir sąmoningo
sapno. Jos aktyvacija sąmoningo sapno metu yra stipresnė, nei paprasto sapno,
tačiau ne tokia stipri, kaip būdravimo būsenoje.
Su sąmoningumu
sapne susiję ir kiti koreliatai – kaktos ir pakaušio skilties ryšys bei kitų
smegenų žievės dalių aktyvaciją – pagrinde tų, kurie skiria žmogų nuo
beždžionių. Tačiau šį kartą sustosime tik ties kaktos skiltimi.
Labiausiai su
sąmoningu sapnavimu susijusi dorsolateralinė kaktos skilties dalis. Pirmiausia
ši skilties dalis yra susijusi su trumpalaike atmintimi. Skirtingai nei
ilgalaikė atmintis, ji saugo informaciją tik ribotą laiką. Tačiau trumpalaikė
atmintis reikalinga ir tam, kad mes galėtume orientuotis aplinkoje. Žmogus su
bloga trumpalaike atmintimi elgiasi reaguodamas į aplinką, o ne besivadovaudamas
savo vidiniais planais ir motyvais. Jis paprasčiausiai neprisimena, kur ėjo ir
ko norėjo.
Nieko neprimena?
Sapnuodami, mes elgiames labai panašiai – mes klaidžiojame, nekreipiame dėmesio
į tai, jog ką tik buvome visiškai kitoje vietoje ir viskas stipriai pasikeitė. Siužetas
stipriai įtraukia mus – mes elgiames taip, kaip mums liepia sapno aplinkybės.
Kadangi neprisimename kur esame ir kas ką tik vyko, keisti dalykai visiškai
tokie neatrodo. Ypatingai kenčia atmintis, susijusi su savo veiksmų
prisiminimu. Sunkiausiai prisimenama ką veikė pats žmogus.
Antra –
dorsolateralinė kaktos skilties dalis yra susijusi su savimone. Žmonės su šios
smegenų dalies traumomis turi savimonės sutrikimų – jie negali prisiminti kokių
nors įvykių, vykusių su jais, nors gali pasakyti, kur dirba ir kuo jie vardu.
Tai gali būti susiję ir su sapnavimu, nes sapnuodamas žmogus visai nekreipia
dėmesio į tai, jog šiaip yra paprastas žmogus, o sapne kažkodėl žudo raganas.
Todėl jam ir nekyla klausimų apie tai, kodėl jis atsirado keistoje vietoje.
Kartu su trumpalaikės atminties susilpnėjimu jis negali atkurti įvykių sekos,
dėl ko priima visus absurdiškumus.
Be abejo, yra ir
kitų sapno sąmonės silpnumų, kurie lemia iracionalų elgesį sapne. Sąmoninogo
sapno metu smegenų žievė aktyvuojasi, todėl mąstymas tampa žymiai nuoseklesnis.
Kas toliau?
Sapnai kaip
tiriamas reiškinys turi vieną minusą – jie yra subjektyvūs ir nėra (bent jau
kolkas) galimybės įlisti į žmogaus galvą ir objektyviai įvertinti kas su juo
vyko. Tai, ką pats žmogus sako apie savo patirtį nebūtinai yra tiesa – sapno
metu jo protas veikia gana blogai, todėl gali atsirasti įvairių netikslumu. Be to
ir pats sapno perpasakojimas yra iš dalies jo iškraipymas.
Tačiau subjektyvią
patirtį sujungus su objektyviais reiškiniais – neuroniniais koreliatais – įmanoma
patikrinti įvairius kitu būdu nepatikrinamus dalykus ir padaryti žinias labiau
patikimas.
|